2017 03 29, Trečiadienis Portalo filosofija   I  Bendradarbiavimas   I  Kontaktai   I  Atsakomybės ribojimas
              Portalas SVEIKATOS SODAS: Kuo arčiau Gamtos tuo daugiau sveikatos! 

Mažiau spam‘o – švaresnė galva.

img

 

PRAVARTU

       PIRMOJI PAGALBA

         KALENDORIUS

      DOPLERIO RADARAS

      PACIENTŲ TEISĖS

      ECHOSKOPIJA.LT

       AKIŲ KLINIKA

 „SVEIKATOS SODO“     VIDEO DIENORAŠTIS   

Hey.lt - Nemokamas
 lankytojų skaitliukas
Kas geriau - nenormali meilė ar susvetimėjimas?   print
2009-11-18
Ak, tie nuo meilės kenčiantys žmonės! Meilės istorijos,l kaip ir filmai apie meilę, stipriai sukrečia, ypač kai psichologas į jas gali įsikišti kaip trečias slaptas dalyvis. Matyt, man, kaip ir daugeliui žmonių, šie filmai padeda kartu su herojais pagyventi beprotišku jausmu, užuot pasigilinus į savo kasdieniškų santykių esmę.

Iš tiesų meilė rūpi tik nedaugeliui žmonių. Tai įsimylėjėliai arba tie žmonės, kurių santykiai kankinantys, bet meilė dar neužgeso. Su tokiais klientais sunku – jie nemato nei psichologo, nei savęs, tik mylimąjį. Bet jų jausmai apnuoginti, jie trokšta duoti ir imti, nėra sulindę į atsiribojimo bei egoizmo kriauklę, ir jų kančios dar nėra tapusios neuroze.

Meilė – galinga jėga, juk neretai šalia mylimojo žmonės tampa kitokie, nei buvo. Kai įsimylime, pasaulis aplink mus sudreba ir pasikeičia. (Sūnus: Kas tau? Tėvas: Įsimylėjau. Sūnus: Tai dabar mums galas!) Įsimylėjus tarsi atsiveria „ego“ ribos ir su mylimuoju įvyksta chaotiškas susiliejimas. Tai nuostabus jausmas – staiga dingsta amžinas atskirumo pojūtis, pasąmonės turinys nebevaržomai liejasi į paviršių. Bet nenumaldomą galią įgauna praeities įvykiai – mylintysis kartoja kelias meilės rūšis, tas, kurias patyrė su tėvais. Jei tėvai būtų mus labiau mylėję, matyt, gyvenimas būtų rojus, bet dažnai būdami arti žmonės ima naikinti vienas kitą.

Anksčiau kinematografe mane žavėjo tragiškosios meilės istorijos, tokios kaip Bertolučio „Paskutinis tango Paryžiuje“, Oshima „Jausmų imperija“, Cavani „Naktinis portjė“. Koks besąlygiškai saldus ir kartu baisus sulipimas! Kokia jėga! Bet kodėl nuostabi ekstazė veda pražūtin? Patyrinėkime keletą destruktyvios meilės pavidalų.

Pavyzdžiui, dusinanti meilė. Tai begalinio turėjimo ir abipusio prarijimo jausmas, norima patikėti vienas kitam visas savo mintis ir jausmus, tarsi viena oda dviem. „Aš noriu pavirsti tavo negimusiu kūdikiu. Po tavo širdimi man tikrai būtų šilta. Nepalik manęs, niekados nepalik!“ Bet mylintysis neatiduos savo mylimojo, jis su baime stebi kiekvieną žmogų, kuris gali jį pagrobti. Mylimasis ima priklausyti išskirtinai mylinčiajam, užmiršta kuo buvo ir tampa priedu prie mylinčiojo. „Mes tapome viena asmenybe.“ Klausimas: kuria? „Juk tu buvai mano veidrodis ir tik šalia tavęs aš jaučiausi iš tiesų savimi. Mes visą laiką buvome kartu, atrodė, kad tu supranti mane geriau nei aš pati ir troškai tenkinti kiekvieną mano norą. Galbūt aš mažai gilinausi į tave. Norėjau jausti kad aš – tai tu, o tu – tai aš, todėl kai tu išėjai, neliko ir manęs. Man geriau galvoti, kad tu miręs. Bet jei tu tik įtikinėjai, o aš tavęs nepažinojau, niekas nebeturi prasmės.“

Noras susigrąžinti prarastąją dalį gali būti grėsmingas: „Nemyli tu, bet aš mylėsiu. Tai saugokis, bus tau blogai!“

Nenuostabu, kad laikui bėgant diskomfortas didėja, norisi išsprūsti iš dusinančio glėbio. Kaip galima skųstis, kad tave myli? Kaip įrodyti kėsinimąsi į tą taip sunkiai pagaunamą jausmą, kaip jautimąsi pačiu savimi? Nepaisant baisios kaltės, vienintelis būdas nebūti suvalgytam – neapykanta. „Moteris kaip iliuzija, kuri tave praryja. Norėdamas jai įtikti aš turiu vaikščioti kaip šešėlis. Aš daugiau nebegaliu. Kur aš įlindau? Prakeiksmas. Aš su ja niekada nebūsiu sveikas.“

Arba mazochistiška ir sadistiška meilė. Partneriai atstumia, žeidžia vienas kitą, bet negali vienas nuo kito atsiplėšti, kartais atrodo, kad jie gali mylėti tik kentėdami, tai ir yra jų didžioji tamsioji aistra: „Gerieji manęs netraukia. Tą ramybę norisi papurtyti, užmušti. Su geru niekada nebus taip, kad atsibundi iš ryto – ir užsidegi kaip lemputė, skrendi, niekas nebesvarbu.“

Neprieinamumas daro mylinčiajam didelį įspūdį ir panardina į bedugnį nevisavertiškumą. Bet kankintojas negali be mylinčiojo. Nuolat jį ignoruodamas arba žemindamas, jis iš tiesų atsipalaiduoja, minta besąlygišku atsidavimu, bet ir jis pasmerktas kančiai ir įtampai. „Man reikėjo, kad tu būtumei blogesnė, netikusi. Galbūt tik tada galėjai iš tiesų garbinti mane? Bet tavo bejėgiškumas mane slėgė ir tavo alkis amžinai vertė bėgti. Kartais žiodavausi pasakyti kažką gero, bet nujaučiau, kad tau patinku tik neprieinamas. Man reikėjo, kad tu neišnyktum, bet kad niekada, niekada nebūtum. Ne, neik artyn. Neliesk manęs.“

Bet jei meilė tokia baisi, nesveika, žmogus tampa tiesiog ne savimi, tai gal geriau be jos? Kartais, matyt, taip. Bet panašu, jog dabar daugelis žmonių juda atšalimo kryptimi. Galime nebesusitikti, bet susisiekti elektroniniu būdu. Būti ne vieni su kitais, o vieni šalia kitų su ekranais. Neįsipareigoti, būti pasirengę išsiskirti. Negirdėti vienas kito, nežiūrėti į akis, gultis į lovą, lovoje visada galima nusisukti. Esame sotūs, apsisaugoję nuo neplanuoto nėštumo, yra prognozių, kad ateityje šeimos institutas iš viso išnyks. Meilė nebebūtina, įsigali baisi mintis – „nesvarbu“. Narciziškas savo individualybės įtvirtinimas visuomenėje ir psichoterapijoje tampa dogma. Vienas psichoterapeutas tvirtino, kad Romeo ir Džuljetos problema buvo ta, kad jie negavo psichologinės konsultacijos.

Bet juk ne iš gero gyvenimo atsiribojama. Žinoma, yra žmonių, kurie savo bendravimą suvokia kaip sėkmingą bendradarbiavimą. O ką daryti kenčiantiems? Juk nenormalumo yra daugelyje santykių. Žinoma, jei jie dar neatšalo. Psichologai atsako: taip beprotiškai mus „užveda“ ir paklaidina fantazija. Kitame mylimas savasis „aš“, arba tą „aš“ žmogus skolinasi iš kito, taip išsigelbėdamas nuo vidinės tuštumos. Siekiama ne seksualinio malonumo, o paties egzistavimo: „ir be manęs nebus tavęs“ arba „ir be tavęs nebus manęs.“ Mylėti įmanoma, jei mylintysis sugebės žiūrėti į mylimąjį ne kaip į savo pratęsimą, nors tai taip svaiginamai stipru. Kažin ar egzistuoja karšta meilė iki pat mirties, bet egzistuoja patenkinami santykiai, kurie nuolat neišvengiamai keičiasi, neretai skausmingo vidinio persitvarkymo dėka. „Kaip mes galėsim po viso to gyventi?“ – „Kaip nors gyvensim.“ Psichoterapija nurodo gaires, kurios kaip ilgai geriamos vaistažolės gali duoti efektą. Išmokti geriau suprasti kitą žmogų, išmokti valdyti savo nuotaikas, įprasminti gyvenimą kitais būdais. Aistrą keičia rūpestis – tai būsena, kai kas nors iš tiesų turi prasmę. „Tai yra namai, kur viskas vyksta, tie švelnūs momentai, kūnas sulimpa su siela, aš jaučiu tavo šilumą, ir taip daug galiu tau patikėti.“

Bet, nepaisant didžiulio tikėjimo psichoterapija, mane ima abejonės: galėjimas būti vienam ir mažiau reikalauti dar nereiškia mokėjimo mylėti. Protinga geranoriška draugystė neprilygsta besąlygiškam susijungimui ir aistrai. „Liūdniausia, kad daugiau taip nepamilsiu jokios kitos moters ta tikrąja romantiška, beprotiška meile, dėl kurios vyrai vieni kitus kviečia į dvikovas.“ Ar galima ištreniruoti atsivėrimą, atsidavimą? Kaip mylėti kitą žmogų kaip atskirą, kai taip norisi susilieti? Jei mano siela tikrai nesugriaunama, tai aš niekada nepažinsiu meilės pilnatvės, nes meilės esmė yra visų tvirtovių griuvimas! O gal nenormali meilė geriau negu „nusausinta“, nes ji bent jau nepraradusi gyvybinės jėgos? Tragediją suvokti kaip neigiamą reiškinį – nesusipratimas, ji neneigia gyvenimo, o yra gilus ir taurinantis dalykas. Neaišku dėl to pasveikimo. Galbūt reikia kažką aukoti – arba meilę, arba ramybę, o gal net sveikatą. K. Jungas sakė, jog sunkių gyvenimo problemų niekada nepavyksta išspręsti, jei atrodo, kad jos išspręstos, tai kažkas svarbaus yra praleista.

Berašydama imu ilgėtis stiprių jausmų. Juk svarbu ne tik, „kodėl mylime?“, bet ir „vardan ko mylime?“ Meilė tai – gyvenimo įprasminimas, horizontų plėtimas, noras vienytis su kuo mes susiję – su mūsų pačių galimybėmis, su mums reikšmingais žmonėmis. Meilė, priešingai nei seksas, nepanaikina įtampos, o sukuria gyvybinę jėgą, kuri verčia judėti į priekį. Ką galima pasakyti apie meilę? Tai kaip menkas bandymas pasemti iš vandenyno. Kalbėk nekalbėjęs, vis tiek ji liks „mysterium tremendium“: „Ir jeigu aš sutiksiu tave po daugelio metų, ir tu mane atpažinsi, vieną akimirksnį mus apims neperskiriama šiluma.“

Genovaitė Petronienė, psichologė 
www.psichologas.info

www.bernardinai.lt

SXC hu.nuotr.

 

Atgal  

Dėl straipsniuose aprašytų gydymo, sveikatingumo metodų taikymo ar vaistų vartojimo portalas SVEIKATOS SODAS neatsako. Kreipkitės patarimo pas savo gydytoją, vaistininką ar tos srities specialistą. 
Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami portalo SVEIKATOS SODAS autorinę medžiagą įdėkite aktyvią nuorodą www.sveikatossodas.lt



Reklama: Stogo danga Baidarių nuoma dzūkijoje Reklamos paslaugos Plastikiniai langai Muitinės tarpininko paslaugos Krovinių pervežimai Medinės durys Mediniai langai Grindinio trinkelės

Svetainių kūrimas, seo paslaugossvetainių kūrimas, seo paslaugos

durys, medinės durys