2017 04 25, Antradienis Portalo filosofija   I  Bendradarbiavimas   I  Kontaktai   I  Atsakomybės ribojimas
              Portalas SVEIKATOS SODAS: Kuo arčiau Gamtos tuo daugiau sveikatos! 

Mažiau spam‘o – švaresnė galva.

img

 

PRAVARTU

       PIRMOJI PAGALBA

         KALENDORIUS

      DOPLERIO RADARAS

      PACIENTŲ TEISĖS

      ECHOSKOPIJA.LT

       AKIŲ KLINIKA

 „SVEIKATOS SODO“     VIDEO DIENORAŠTIS   

Hey.lt - Nemokamas
 lankytojų skaitliukas
Kuba: egzotikos žavesys ir sovietinė realybė   print
2010-07-26
Šviesiaplaukės pašėlusios draugės Rūta Urbonavičiūtė ir Jūratė Vaicekavičiūtė – adrenalino fanatikės. Jų gyvenimo tikslas – autostopu apvažiuoti pasaulį.

Yra daug kraštų, į kuriuos merginos norėtų nukeliauti. Tačiau Kubą – autentišką komunistinės santvarkos šalį – jos skubėjo pamatyti dabar, kol ją valdo legendiniai broliai Fidelis ir Raulis Kastrai, kol šalis meldžiasi Če Gevaros (Che Guevara) atvaizdui, kol šios salos neužkariavo Mcdonald‘s, kol žmonės nežino, kad maisto skonį galima išgauti pridėjus dirbtinų priedų, kol į metalo laužą niekas nepasiuntė senųjų technikos stebuklų ir į kolonistinio stiliaus architektūros šedevrus galima įlipti pro langą.

Nebijok klausti – atsivers visi keliai

Ruošdamosi kelionei į Kubą, lietuvės nestudijavo maršrutų, nedėliojo žemėlapių. Jos paprasčiausiai nusipirko bilietus už 1 200 litų ir išskrido. Tiesa, kiekviena įsidėjo dar po 800 litų. Tų pinigų turėjo pakakti penkiolikai dienų Kuboje.

„Lėktuvuose turėjome daug laiko. Skridome iš Kauno į Londoną, paskui į Birmingemą, iš ten į Mančesterį ir tada devynias valandas iki pat Varadero. Mūsų skrydžiai truko aštuoniolika valandų, tad „Kelionių gidą“ galėjome išmokti atmintinai“, – juokėsi merginos.

Toliau, anot jų, buvo labai paprasta. Pakeli ranką, sėdi į mašiną ir važiuoji. Dažnai važiuoji tiek, kiek veža. Su vienu vairuotoju joms pavyko nuvažiuoti net 800 km. Trumpiausias atstumas buvo 2 kilometrai, kai iki orchidėjų sodo teko pavažiuoti sunkvežimio kėbule. „Jame važiavę penki vyrai akis išvertė, kai mes vilkėdamos sukneles į kėbulą ropštėmės. Draugiškai ištiesė rankas, visą kelią juokėsi ir tarškėjo ispaniškai“, – pasakojo keliautojos.

Svarbiausia – nebijok klausti. Šia taisykle keliauninkės vadovaujasi ir gyvenime. Bendravimas suartina žmones, kad ir kokia kalba jie kalbėtų, kokią religiją išpažintų, nuoširdi šypsena nuginkluoja, sušildo jausmus ir atveria visas duris.

„Kelionėse vietos žmonės yra tikras lobis. Jie pataria, paaiškina, pamaitina ir pamigdo. Jie yra neįkainojami gidai, žinovai ir geriausi patarėjai. Jie pasako, ką būtina pamatyti, paragauti ir išgyventi. Įsiklausyk, kad nereikėtų vėliau gailėtis, jog kažką pražiopsojai“, – aiškino aistringos keliautojos.

„Kuboje angliškai nesusikalbėsi, o ispanų kalbos mes nemokame. Tačiau kalbos nežinojimas mūsų nesustabdė, viską aiškinome labai linksmai ir emocionaliai. Ypač vyrai stebėjosi, kaip keliauja dvi blondinės. Sutartiniai ženklai, kuriuos priimta naudoti važiuojant autostopu Europoje, kubiečiams nesuprantami. Šaukdavome „Botea, botea“, kas ispaniškai reiškia autostopą. Tada vyrai nusišypso ir kviečia lipti vidun“, – pertraukdamos viena kitą pasakoja Rūta ir Jūratė.
Po dviejų įspūdžių sklidinų dienų Havanoje merginos pasuko į šalies gilumą.

Vietiniai taip pat važiuoja autostopu. Autostradose specialiose aikštelėse lietuvėms teko matyti grupėmis po 30–50 stoviniuojančių žmonių. Aikštelėse lūkuriuoja ir valstybės tarnautojai, reguliuojantys keleivių įsodinimą. Sustabdę pakeleivingą transportą ir įsodinę žmones, tarnautojai surenka iš jų pinigus.

Kuboje automobiliai ženklinami skirtingomis spalvomis, kad galima būtų iš tolo pažinti, kas atvažiuoja: turistinis, vietos gyventojų ar vyriausybinis transportas. Jeigu privačiame automobilyje buvo laisvų vietų, o jis nesustojo, pareigūnas užsirašo numerį. Vėliau automobilių savininkai kviečiami į policiją pasiaiškinti.
„Tačiau ši tvarka nebegalioja vos išsukus iš autostrados. Kadangi mes keliavome be pinigų, tai visą laiką stovėdavome atokiau žmonių, mojuojančių kupiūromis. Mažesniuose miesteliuose tranzuojančių konkurentų neturėjome. Tačiau tais duobėtais keliais ir transportas retai važiuodavo.“

Kubos provincijoje populiarios mažos mašinėlės. Dažniausiai daiktai sukrauti ant stogo, langai atviri, variklio dangtis virve pririštas. Jeigu mašina nenori važiuoti į kalniuką, ne bėda. Vairuotojas sušvilpia, vyrai subėga, pastumia, ir vėl pirmyn. Merginoms stojo ir prabangios mašinos, ir furgonai gyvuliams vežti. Juose įprasta važiuoti su vištomis ar paršiukais.

Taip keliaujant laiko neįmanoma apskaičiuoti, nežinai, kada laimė nusišypsos. Rūta su Jūrate prisipažino, kad Kuboje jautėsi tartum filmavimo aikštelėje sugrąžintos dvidešimtmečiu atgal.

Nei ženklų, nei nuorodų

„Vietos merginos labai gražios ir seksualios, kūną vos vos prisidengusios. Mūsiškės taip rengiasi prie jūros. Tačiau Kuboje ir mes, baltaodės šviesiaplaukės, po ilgomis suknelėmis pasislėpusios, dėmesio sulaukėme į valias“, – juokėsi Rūta ir Jūratė.

Kelionėje lietuvės daugiausia bendravo su vyrais, neteko sutikti nė vienos vairuojančios moters. Būdavo, kad per valandą keliu pravažiuodavo vos dvi mašinos. Todėl atėjus sutemoms merginos džiaugdavosi, kad važiuoja, o ne sėdi kelkraštyje.

„Mums sekėsi. Nesunkiai pasiekdavome savo tikslą, o jeigu miestas patikdavo, jame pasilikdavome ilgiau. Pasitaikydavo tokių atkarpų, kad važiuojant asfaltuota „tarka“ dantys barškėdavo. Neretai autostrados viduryje išnirdavo žole apžėlę geležinkelio bėgiai.

Per Kubą driekiasi seniai nutiestos magistralės. Dauguma jų nenaudojamos, todėl ūkininkai ant asfalto įsigudrino džiovinti javus.
Kuboje labai mažai kelio ženklų, nėra vietovių nuorodų. Sunku suvokti, kaip orientuojasi turistai, važiuodami išnuomotais automobiliais“, – prisimena merginos.

Derybos dėl nakvynės

Kubos gyventojai lietuvėms pasirodė labai paslaugūs, retsykiais įkyrėdavo siūlydami iškviesti taksi ar pamaitinti vakariene. Sukdavo ratais aplink šviesiaplaukes, kol atstodavo nieko nepešę. Kelionės pabaigoje toks dėmesys pradėjo itin varginti.

"Jų tikslas – užsidirbti, o mūsų – kuo pigiau gauti. Mokėjome derėtis, net pačios netikėjome, kad mumyse derybininkių talentas glūdi. Jeigu nakvynė abiem kainuodavo 100 litų, mes visada nusiderėdavome iki 50–40 litų. Vakarinė kainų strategija buvo sėkminga. Nueidavome į nakvynės namus jau sutemus. Paprastai visus klientus šeimininkai išgraibsto dieną. Su mūsų pasiūlyta kaina turėdavo sutikti, antraip jie iš viso nieko nepeštų“, – aiškino lietuvės.

Už paskutinę nakvynę ir dušą Rūta ir Jūratė atsidėkojo šeimininkei padovanojusios savo drabužių. Iš vakaro moteriškei, kuri nemokėjo nė žodžio angliškai, apsukrios lietuvės vaizdžiai išaiškino sandėrio esmę. Kubietė džiugiai priėmė dovanas, nes norėjo gražiai pasipuošti.

„Kubiečiai tvarkingi ir švarūs, tačiau drabužių parduotuvėse – skurdas. Kaip pas mus sovietų laikais būdavo. Įsivaizduojate rusiškas kelnaites, išdėliotas ant prekystalio? Gražesni drabužiai ir batai paprastai puikuojasi vitrinoje už stiklo“, – merginos atsuko laiką dvidešimt metų atgal.


Lilija Valatkienė

Rūtos Urbonavičiūtės nuotrauka


Atgal  

Dėl straipsniuose aprašytų gydymo, sveikatingumo metodų taikymo ar vaistų vartojimo portalas SVEIKATOS SODAS neatsako. Kreipkitės patarimo pas savo gydytoją, vaistininką ar tos srities specialistą. 
Perspausdindami, cituodami ar kitaip platindami portalo SVEIKATOS SODAS autorinę medžiagą įdėkite aktyvią nuorodą www.sveikatossodas.lt



Reklama: Stogų įrengimas Baidarių nuoma dzūkijoje Reklamos paslaugos Plastikiniai langai Muitinės tarpininko paslaugos Krovinių pervežimai Medinės durys Mediniai langai Grindinio trinkelės

Svetainių kūrimas, seo paslaugossvetainių kūrimas, seo paslaugos

durys, medinės durys